Kalanetiką atradau laukdamasi dukrytės. Buvo keista, kad po mankštos nereikia į dušą. Argi čia sportas? Juk buvau įpratusi ant kardiotreniruoklių išdeginti mažiausiai 800 kcal ir išeiti gręžiama. Auginant mažą vaikelį laiko taupymas tapo privalumu: atbėgi į treniruotę, o po valandos jau laisva. Sportuojant treniruoklių salėje ar lankant baseiną, reikia dar vienos papildomos valandos.
Pirmais metais dar žvilgčiodavau laikrodį, ar daug liko iki pabaigos tų smagiųjų tempimo pratimų. O paskui kūnas priprato prie tam tikrų krūvių, mankštintis pasidarė nebe sunku, o smagu. Nemeluoju – juk jeigu nepatiktų, argi būčiau ištvėrusi tris metus?
Kviečiame prisijungti prie mankštos bendruomenės ir Jus!
Leave a Reply.