Kaip smagu netikėtai pajusti lengvumą, nors kojos šiek tiek apsunkusios ir „neklauso“. Lyg svetimom kojom žengi, o atrodo tuoj tuoj pakilsi nuo žemės dėl neapsakomo vidinio džiugesio ir smagumo. Plasnoji pakylėta, šypsena stebindama paniurusius praeivius, ir suvoki – iki pilnos laimės juk tiek nedaug tereikia. Tik valandos, skirtos sau judesyje, savotišku pavadinimu kalanetika. Ramiu tempu išjudinant sustingusį kūną ir protą. Švelniu tempimu gražinant kūnui lankstumą, o mintims lengvumą.
Ir nejučia tai užburia, įtraukia. Energijos antplūdis džiugina. Tvirtesnis žingsnis suteikia pasitikėjimo. Grakštesnė laikysena tampa akivaizdžiai pastebima, o laisvesnis sijonas priverčia šelmiškai nusišypsoti. Norisi šokti, puoštis ir šypsotis. Rodos, net ir laiko samprata pakito – jo atsirado daugiau. Daugiau laiko ir meilės sau, artimiesiems, mylimai veiklai. Ir ne tik laiko. Daugiau ir ryžto maloniems pokyčiams. Norisi tą vieną valandą padauginti ir kartoti kasdien. Kad maži ir netikėtai atrandami stebuklai neišnyktų ir džiugintų ateityje.
O juk viskas prasidėjo nuo dar vakar keistai skambėjusio užsiėmimo – kalanetika. O juk viskas ja tik prasideda.
O juk viskas prasidėjo nuo dar vakar keistai skambėjusio užsiėmimo – kalanetika. O juk viskas ja tik prasideda.
