Tėvai ne visada numano, kur leidžia vaiką, kai leidžia į vaikų jogą. Kadangi aš vedu jogą priešmokyklinio amžiaus vaikams, apie tai ir papasakosiu. Mano manymu, tai pats žaviausias žmogaus amžiaus tarpsnis, kai jis natūraliai priima skirtingas realybes, fantazijų pasaulius, kai jo nevaržo stereotipai ir etiketės, kai jis jaučia save visa ko dalimi, aišku, jei dar to iš jo neatėmė. Vaikų joga yra ir savotiška meditacija – būdas vaikams suteikti užuovėją nuo aplinkos negandų, išmokyti juos susikurti savo ramų vaizduotės pasaulį, kuriame jis mylimas ir saugus.
Joga padeda save išreikšti, nes čia nėra sąvokos – neteisingai darai. Daugumą šių dalykų vaikai turėtų gauti šeimoje, deja, realybė yra kitokia. O joga tokio amžiaus vaikams yra nuotykis. O jeigu dar vaikas nelanko darželio ir neturi brolių seserų, tai jau viso būrio nuotykis. Ir mūsų užsiėmimų tikslas – kuo daugiau pasisemti džiaugsmo ir netiesioginių apmąstymų apie save ir mus supantį pasaulį, darant įvairias jogos asanas, kurių mes jokiais būdais taip nevadiname... Pavadintos jos ne stovėsena ant vienos kojos kita įsirėmus į šlaunį, o medis (Vriksasana), žuvis (Matsiasana) ar šuo, žiūrintis žemyn (Adho mukha svanasana). Net ir labai nesigilinančiam aišku, jog joga buvo sukurta stebint pasaulį, gyvūnų elgesį, jų judėjimą. Tarkime, poza Uttana šišasana verčiama kaip prabudusio šunelio poza. Laikantys naminius gyvūnėlius puikiai žino, kad prabudęs šuo ar kačiukas būtinai pasirąžys, išsitampys, o ne puls pusryčiauti. Nesigilinkime į tai, kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus, o tiesiog padėkime vaikams neprarasti ryšio, nes jo nereikia sukurti, atkurti, užtenka jį padėti neprarasti.
O tai gali joga – padėti jausti, kad mikro- ir makropasauliai yra viena, kad aš, „stovėdamas medyje“ tampu aš-medis, kuris yra tiek pat svarbus kaip ir aš-vaikas. Tokiu, netiesioginiu, būdu vaikams transliuojama jogos išmintis apie vienovę su pasauliu, žmogaus ryšį su gamta, meilę sau ir aplinkai, perduodamos amžinosios vertybės, jie mokomi bendradarbiauti, gerbti ir pasitikėti. Vaikai dievina galimybę būti įvairiais gyvūnais, gamtos dalimi. Esu sutikusi vieną mergaitę, nuolat pabrėžiančią, jog ji nėra šuniukas, ji – šuniukė, ir tai yra taip žavu ir teisinga, kai mergaitė suvokia savo prigimtį.
Apsidairykime aplinkui, juk vaikai mokosi mėgdžiodami ir nebūtinai tik tada, kada mes, suaugusieji, to norėtume. Jie ima viską. Taip dingsta mergaitės ir atsiranda nenatūraliai besikraipančios superherojės. Man labiau patinka matyti vaiku, urzgiančius kaip liūtai ir tyliai būnančius kaip liūtukai. Šią Simhasaną vaikai labai mėgsta, galėčiau įvardyti ją kaip vieną mėgstamiausių. Visos kitos irgi tampa mėgstamos, jeigu sugebama žaismingai ir laiku jas pateikti.
Tokiu pat principu galima pripratinti vaikus prie daugybės jų sveikatai naudingų dalykų, kaip, pavyzdžiui, kvėpuoti ar judėjimą priimti kaip gyvenimo dalį. Mažųjų joga ir vyresnių vaikų, suaugusiųjų joga labai viena nuo kitos skiriasi, todėl tėveliams ypač būtina suvokti, kad jei jie patys, praktikuodami jogą, gali kelias minutes ramiai būti vienoje pozoje, tai jų vaikas nebūtinai elgsis taip pat, to negalima iš vaiko reikalauti, kaip ir versti jo sportuoti ar užsiimti bet kokia kita veikla prieš jo valią.
Vaiką reikia sudominti, net ir mažųjų jogą pasirinks ne kiekvienas vaikas, tai priklauso nuo daugybės veiksnių, net ir nuo to, ar jam graži salės sienų spalva. Vaikams jogą vedu dar tik metus, tai labai nedaug laiko, tačiau galiu drąsiai tvirtinti, jog ir neramiausi vaikai išmoksta trumpam nurimti ir susikaupti. Vaikui natūralu ir būtina išlieti per kraštus trykštančią energiją, tad praktikuodami jogą vaikai tampa jautresni supančiai aplinkai, draugiškesni vieni kitiems, laukia kelionės, kurioje viskas yra įmanoma, kur erelio poza yra princesės kalėjimas, kurią reikia išgelbėti, o ištiesta koja – lankas, užtaisytas gerumo strėle, ir, beje, kur gimsta nauji žodžiai, kaip kad labastė (nuo žodžio namaste)...
Joga padeda save išreikšti, nes čia nėra sąvokos – neteisingai darai. Daugumą šių dalykų vaikai turėtų gauti šeimoje, deja, realybė yra kitokia. O joga tokio amžiaus vaikams yra nuotykis. O jeigu dar vaikas nelanko darželio ir neturi brolių seserų, tai jau viso būrio nuotykis. Ir mūsų užsiėmimų tikslas – kuo daugiau pasisemti džiaugsmo ir netiesioginių apmąstymų apie save ir mus supantį pasaulį, darant įvairias jogos asanas, kurių mes jokiais būdais taip nevadiname... Pavadintos jos ne stovėsena ant vienos kojos kita įsirėmus į šlaunį, o medis (Vriksasana), žuvis (Matsiasana) ar šuo, žiūrintis žemyn (Adho mukha svanasana). Net ir labai nesigilinančiam aišku, jog joga buvo sukurta stebint pasaulį, gyvūnų elgesį, jų judėjimą. Tarkime, poza Uttana šišasana verčiama kaip prabudusio šunelio poza. Laikantys naminius gyvūnėlius puikiai žino, kad prabudęs šuo ar kačiukas būtinai pasirąžys, išsitampys, o ne puls pusryčiauti. Nesigilinkime į tai, kaip elgiasi šiuolaikinis žmogus, o tiesiog padėkime vaikams neprarasti ryšio, nes jo nereikia sukurti, atkurti, užtenka jį padėti neprarasti.
O tai gali joga – padėti jausti, kad mikro- ir makropasauliai yra viena, kad aš, „stovėdamas medyje“ tampu aš-medis, kuris yra tiek pat svarbus kaip ir aš-vaikas. Tokiu, netiesioginiu, būdu vaikams transliuojama jogos išmintis apie vienovę su pasauliu, žmogaus ryšį su gamta, meilę sau ir aplinkai, perduodamos amžinosios vertybės, jie mokomi bendradarbiauti, gerbti ir pasitikėti. Vaikai dievina galimybę būti įvairiais gyvūnais, gamtos dalimi. Esu sutikusi vieną mergaitę, nuolat pabrėžiančią, jog ji nėra šuniukas, ji – šuniukė, ir tai yra taip žavu ir teisinga, kai mergaitė suvokia savo prigimtį.
Apsidairykime aplinkui, juk vaikai mokosi mėgdžiodami ir nebūtinai tik tada, kada mes, suaugusieji, to norėtume. Jie ima viską. Taip dingsta mergaitės ir atsiranda nenatūraliai besikraipančios superherojės. Man labiau patinka matyti vaiku, urzgiančius kaip liūtai ir tyliai būnančius kaip liūtukai. Šią Simhasaną vaikai labai mėgsta, galėčiau įvardyti ją kaip vieną mėgstamiausių. Visos kitos irgi tampa mėgstamos, jeigu sugebama žaismingai ir laiku jas pateikti.
Tokiu pat principu galima pripratinti vaikus prie daugybės jų sveikatai naudingų dalykų, kaip, pavyzdžiui, kvėpuoti ar judėjimą priimti kaip gyvenimo dalį. Mažųjų joga ir vyresnių vaikų, suaugusiųjų joga labai viena nuo kitos skiriasi, todėl tėveliams ypač būtina suvokti, kad jei jie patys, praktikuodami jogą, gali kelias minutes ramiai būti vienoje pozoje, tai jų vaikas nebūtinai elgsis taip pat, to negalima iš vaiko reikalauti, kaip ir versti jo sportuoti ar užsiimti bet kokia kita veikla prieš jo valią.
Vaiką reikia sudominti, net ir mažųjų jogą pasirinks ne kiekvienas vaikas, tai priklauso nuo daugybės veiksnių, net ir nuo to, ar jam graži salės sienų spalva. Vaikams jogą vedu dar tik metus, tai labai nedaug laiko, tačiau galiu drąsiai tvirtinti, jog ir neramiausi vaikai išmoksta trumpam nurimti ir susikaupti. Vaikui natūralu ir būtina išlieti per kraštus trykštančią energiją, tad praktikuodami jogą vaikai tampa jautresni supančiai aplinkai, draugiškesni vieni kitiems, laukia kelionės, kurioje viskas yra įmanoma, kur erelio poza yra princesės kalėjimas, kurią reikia išgelbėti, o ištiesta koja – lankas, užtaisytas gerumo strėle, ir, beje, kur gimsta nauji žodžiai, kaip kad labastė (nuo žodžio namaste)...
Leave a Reply.